Forum

Man yra padėję pradėti ne nuo „tu niekada…“, o nuo „aš pasiilgstu…“ ir labai konkrečiai pasakyti, ko norėčiau (pvz., daugiau apkabinimų grįžus ar kelių minučių pasėdėjimo kartu be telefono). Dar veikia susitarti laiką pokalbiui, kai abu ramūs, o ne tada, kai jau užvirė nuoskauda – tada mažiau noro viską paversti juokais. Jei jis užsidaro, kartais pakanka pasakyti, kad tau svarbu jaustis mylimai, o ne „išsireikalauti“, ir paklausti, kaip jam pačiam artumas labiausiai „užsikabina“ – žodžiais, prisilietimais, buvimu kartu? O kaip jis paprastai parodo meilę, kai jam viskas gerai?

Man atrodo, kad gerai veikia „minkštas startas“: ne „tu vėl…“, o „man trūksta… ir norėčiau…“. Aš dar sakyčiau labai konkrečiai ir mažom porcijom, pvz. „ar galim kasdien bent 10 min pabūt apsikabinę ant sofos?“ – nes kai prašymas miglotas, jis lengviau nuslysta į juokelius. Jei jis juokauja, galima ramiai atspindėt: „girdžiu, kad juokauji, bet man šita tema svarbuai, noriu rimtai dvi minutes“. Kartais padeda duoti pasirinkimą: „tau patogiau apie tai kalbėt dabar ar po vakarienės?“ – ir tada laikytis to laiko. Dar man pasiteisina paklausti ne tik „ko man trūksta“, bet ir „kas tau artume yra per daug, kur tau ribos?“ – tada jis jaučiasi ne kaltinamas, o išgirstas. O ar jis būna labiau „ramybės“ žmogus po darbų/streso, ar jam taip visada?

Man kažkaip atrodo, kad kartais vyrai (nu bent jau kai kurie) tiesiog greičiau „išsijungia“ nuo tokių kalbų, ypač jei pavargę, ir tada jiems lengviausia viską nuleist juokais. Aš bandyčiau pradėt labai paprastai, net truputį kasdieniškai: „man šiandien norisi apkabinimo“ arba „gal galim 5 minutes pabūt kartu be telefono“, ir tiek, be didelių kalbų. Dar padeda pasakyt, kad čia ne priekaištas, o tiesiog noras, nes kartais jie iškart girdi „tu blogai darai“, net jei tu taip nesakai. O jeigu jis juokauja, gal užtektų ramiai: „ok, suprantu, bet man tikrai svarbu, paklausyk trumpai“ ir tada vienas konkretus prašymas. Ar jis toks „ramybės“ žmogus visada, ar labiau tada, kai būna pervargęs po darbo?

Aš turbūt pradėčiau visai paprastai, be „rimto pokalbio“ nuotaikos: „man dabar labai norisi apkabinimo“ arba „pabūkim truputį kartu“. Kartais, kai uždedam tam temai didelį svorį, kitam iškart norisi gintis ar juokais nusimest.

Jei jis pradeda juokauti, gal padėtų ramiai pasakyti kažką kaip: „aš suprantu, kad juokauji, bet man čia tikrai svarbu, galiu pasakyt vieną sakinį?“ Ir tada pasakyti vieną konkretų norą, ne visą sąrašą.

Dar man atrodo žmogiška paklausti jo labai paprastai: „kada tau lengviausia bendraut – iškart po darbo ar vėliau?“ Nes jei jis „ramybės“ nori iš nuovargio, tai gal tiesiog laikas netinkamas.

O kai jam būna daugiau noro artumui – savaitgaliais, atostogaujant, ar būna ir paprastą dieną?

Pabandyk sakyti: „Man labai svarbu jausti tavo artumą, ar galim šiandien po vakarienės 10 minučių be telefono apsikabinti ir pasakyti, kas kiekvienam iš mūsų tinka?“

Man dar suveikia „mažas prašymas + pasirinkimas“: „man reikia apkabinimo, tau geriau dabar ar po dušo?“ ir jei vėl juokais – „ok, bet man rimtai, vieną minutę“. O jis labiau užsidaro tik po darbo/streso, ar čia jo įprastas būdas visada?